Through Wyoming to Idaho

Eilinį kartą Vajomingas gniaužė kvapą. Grand Titono nacionalinis parkas dar kartą patvirtino, kad ši valstija yra unikali ir nepakartojama – Jeloustounas, Koudis, Titonas.

Kitą vertus, visi įspūdžiai plaukiant valtimi, žygiuojant vaizdingiausiais takais ir lankant mormonų rančas nubluko naujos draugystės spindesy, kuri užsimezgė Vajomingo ir Aidaho pasienyje.

Mano Instragram’o paskyra atsitiktinai sugeneravo kelias rekonstruoto kemperio nuotraukas. Paspaudus ant nuotraukos, pastebėjau, kad jas paviešino lietuvė gyvenanti Aidaho. “Tai sutapimas!” - pamaniau, ir tuoj pat jai parašiau. Vos po kelių dienų, jau sėdėjome prie laužo kalnų apsuptame žaliame jų sklype. Užsimezgė kukli draugystė.

Pasidalinus savo istorijomis laužo šviesoje, supratau, kad esu įsikvėpusi. Mūsų istorijos yra susijusios su vietomis, kuriose esame. Girdint žmonių istorijas, kurios vyksta toje pačioje vietoje, kur gyveni, dažnai supranti, kad klausai savo išgyvenimų, kurie vyko prieš kelis metus ar įvyks už kelių mėnesių. Mūsų istorijos priklauso nuo aplinkybių, kuriomis esame apsupti, todėl šį kartą, būnant toli nuo namų, draugų istorijos man pasirodė fantastiškos ir labai įkvėpiančios.

Silvija sutiko savo mylimąjį savo trečioje kelionėje į JAV, kur pagal „Work & Travel“ vasaros programą nuo vienų durų prie kitų, ji pardavinėjo edukacines knygas vaikams ir konkuravo su „Mormonų knygos“ pardavėjais. It kempinė gerte sugerinėjau Silvijos istorijas ir patirtis dirbant ir gyvenant vidury „niekur“. Faktas, kad savo mylimajį ji sutiko paskambinusi į jo sesės namų duris, tikrai intriguoja!

Pokalbiais prie laužo mūsų pažintis nesibaigė ir jau kitą dieną keliavome į jų angarą oro uoste ir apžiūrinėjome mažus lėktuvėlius, kuriuos Jonas (jis ne lietuvis, bet jo vardas aboliučiai lietuviškas, ane?) pats konstruoja ir pilotuoja. Vakarieniavome, žaidėme stalo žaidimus ir jautėmės it susitikę su seniai nematytais draugais. Jonas yra pilotas, kuris skraidina lėktuvus į neįtikėčiausias vietas ir tūpdo juos ant medžių viršūnių. It to betrūktų, ir su parasparniu jis šoka nuo kalno ir tikiu, kad skraidina viską, kas tik gali skristi.

Ši pažintis atpūtė šviežio oro gūsį į mūsų kasdienybę. Gyvenimo scenarijai, kurie neįkrenta į jokias klyšes, istorijos, kurios gniaužia kvapą ir geras laikas drauge, kurio buvome išsiilgę užtiko mus ten, kur mažiausiai to tikėjomės.

Jonai ir Silvija, jūs visada liksite šio didelio nuotykio dalimi. Ačiū už jūsų svetingumą ir istorijas, kuriomis dar ilgai mus įkvėps!