Pennsylvania

Didelė, atlapaširdė Pensilvanija. Ši valstija apdovanojo mus istorijom, kurias prisiminsime ir pasakosime dar ilgai po kelionės.

Pradėkime nuo pasivaikščiojimo niekuo nežymiomis gatvėmis Tovandos miestelyje. Stabtelėjome nufotografuoti namo, kuris man atrodė jau kažkur matytas. Kol Lukas fotografuoja, vidutinio amžiaus vyriškis klausia manęs, ar norėtume pirkti šį namą. Net su didžiausiais langais ir aukščiausiom lubom nesu pasiruošusi gyventi ten, kur vienintelė maisto parduotuvė yra "Dollar General" (jei nebuvot, tai be konservų ir čipsų ten daugiau nieko nėra). Tad mandagiai atsisakius pasiūlymo kraustytis čia, vyrukas vis vien labai norėjo pasidalinti istorija. Nesu iki galo tikra ar labiau namo, ar saviške. Jis nusipirko namą už $20 tūkst. ir jį remontuodamas, nukrito nuo pastolių ir turėjo sumokėti dar $20 tūkst. už devynių kaulų lūžių gydymą, kadangi sveikatos draudimo, aišku, neturėjo. Bet štai stovi jis prieš mane, visas sveikas ir įsijautęs parduoti namą, bei pasidalinti sava istorija. Dirba jis vairuotoju, dalinasi kiek uždirba ir dešimties metų kalėjimo už narkotikų laikymą patirtimi. Beje, namą aš esu mačius Instagram'o “Old & Cheap Houses” paskyroje, kur pardavinėja senus namus vaiduokliais virtusiuose miesteliuose.

Po šio pasivaikščiojimo judame namo į treilerių parką. Parkas mažytis ir jame pagrinde gyvena pastovūs gyventojai. Vos kelios vietos yra paliktos tokiems vienos nakties prakeleiviams, kaip mes. Tą vakarą mes užsikūrėme laužą. Turėjome tik šlapių malkų, todėl laužas labiau priminė didelį smilkalą. Vakarui perkopus vidurnaktį laužas pasiekė mano ūgį, aplink jį ratu sėdėjom jau ne vieni. Prie mūsų smilkstančio lauželio ėmė jungtis vietiniai gyventojai. Daniel'is yra medicinos brolis ir dirba šalimais esančioje ligoninėje. Grįžęs po savo pamainos, jis prisijungė prie laužo ir buvo nuostabus kompanionas debatams bet kokia tema. Mark'as - granito parduotuvės darbuotojas, kuris, tik paklaustas, pasidalino savo meile konstravimui. Kaip svarbu yra tausoti mylimus rankų darbus pasakojo jis. Mark'as buvo vienas labiausiai įsižeminusių žmonių, kuriuos man teko sutikti gyvenime. O dar ir parko savininkas Chuck'as! Jis mesdamas malkas į laužą dalinosi savo vizija turėti tokį parką, kur visi jaustųsi vienos šeimos nariais. Ir nors jis kalbėjo apie šią viziją kaip apie tolimoje ateityje esančią svajonę, mes pasijutome šios svajonės dalimi čia ir dabar. Valgėme Chuck'o atneštą picą šalia milžiniško laužo ir dalinomės istorijomis, kurios šildė tas vietas, kurias vargiai sušildo laužas.

Išvykę į šią savo kelionę tikėjomės, kad laužai su nepažįstamaisias pataps mūsų kasdienybe. Bet realybėje tokių progų pasitaiko labai nedaug. Linkiu sau daugiau tokių laužų, kaip šis, kurį užkūrėme Pensilvanijos pakelėj.

Neseniai manęs klausė, ar galėčiau patvirtinti amerikietiškos kultūros stereotipą, apie tai, kad amerikiečiai yra šalti ir mėgsta atskirti savo asmeninį gyvenimą nuo aplinkos (visi šypsosi, klausia kaip tu, bet atsakymo nesitiki, į savo gyvenimą sunkiai įsileidžia naujus žmones). Kuo toliau keliauju per šią šalį, vis labiau suprantu kad būti žmogumi yra universalus reiškinys. Dideli miestai žudo mūsų socialinio gyvenimo aspektą, o kaimukai siūlo neaprėpiamas socializavimosi galimybes.

Deja po įspūdingos kelionės po Pensilvaniją kelio pabaigoje - Lankasteryje - teko nusivilti. Ši vietovė turėjo būti Amišų bendruomenės širdis. Bet realybėje ši vietovė pasirodė gerokai skurdi amišų atžvilgiu. Pastebėjau kelias karietas šen bei ten, kelis vaikus, žaidžiančius beisbolą, bet be turgaus - niekas nenustebino. Taigi išminties žodžiai keliaujantiems - Ohio visgi yra autentiškiausias amišų bendruomenės ir kultūros židinys.