Connecticut

Geriausias dalykas apie Konektikutą turbūt yra tai, kad jis šalia Niujorko. Nors ir nekantravome aplankyti didmiestį, vis vien sugebėjome pasimėgauti giliu rudeniu ir lietingais orais Konektikute. Tyli rudeniška nuotaika suteikė nemažai erdvės ir laiko asmeniniams pamąstymams tirštame rūke.

Struktūra kasdieniniame gyvenime suteikia man judėjimo "į priekį" pojūtį. Jei pabandau nustumti visas struktūras, tokias kaip religija, akademija, karjera šalin, imu jausti, kad gyvenimo prasmės idėja ima slysti pro pirštus.

Filme "I'm thinking of ending things" pagrindinė veikėja išreiškia mintį, kad laikas kaip vėjas pučia pro mus, o mes tiesiog stovim nejudėdami. Priešingai, nei esam įtikėję, kad laikas tai tokia linija, kuria mes einame kažkur į priekį. Man patiko ši mintis, nes ji išlaisvina iš pastovaus poreikio judėti kažkur į kažkokį priekį. Stoviu sau ir laikas pučia į mane. Taip ir pasenstu, nesvarbu ar ėjau ten į kažkokį priekį, ar ne.

Visgi neramu tiesiog stovėti ir laukti. Atrodo, kad kažką svarbaus praleidžiu. Kai susilaukiau Vėjo, jaučiausi sustabdyta, gal net užblokuota. Absoliučiai viskas apmirė aplink su ta nauja gyvybe rankose. Net laikas, kuris taip tiksliai ir aiškiai skaičiuoja savo valandas, patapo nebeišmatuojamas. Stipriai išsigandau, kad tai mano "judėjimo į priekį" galas. Tada gimė kelionė, kuri atspindėjo mano poreikį "judėti į priekį". Kad ir labai jau tiesiogine to žodžio prasme. Nuolatinis judėjimas žemėlapiu suteikė progreso jausmą.

Būtų labai primityvu visą kelionės motyvaciją nurašyti Vėjo gimimui. Tai tiesiog nėra tiesa. Tiesa yra daug platesnė, su daug daugiau aplinkybių ir faktų, bet viduj sau mes pasakojame supaprastintas istorijas ir priskiriam įvykiams prasmes. Tai čia viena iš jų - judėti į priekį, kai viskas aplink sustoja.