Vermont

Ruduo lėtai ėmė dažyti medžių viršūnes rudenio palete. Įvažiavus į New England regioną ypatingas nuošalumo jausmas persmelkė kasdienybę. Vermontas yra maža valstija, bet apdovanojo didelėm patirtim! Tuo tarpu Lukas galvojo, kad New England yra išvis atskira valstija, galbūt dėl New England Patriots futbolo komandos, bet žemėlapyje tokios valstijos nerado.

Visa valstija, kurią pravažiavom skersai ir išilgai kelis kartus, primena mažų kaimelių voratinklį. Kur bevažiuotum - jausmas kaip giraitėje, bet užtenka pavažiuoti bet kokia kryptimi tolėliau ir rasi jaukią kavinukę, kviečiančią išgerti puodelį kavos ar nusipirkti vietinių daržovių. Vermonte nerasite milžiniškų miestų, net valstijos sostinė labiau primena kaimelį, nei miestą. Palyginus su vakarų valstijų miesteliais, čia jie yra svetingi ir iščiustyti vietinių bendruomenių. Miesteliai dažniausiai susideda iš pašto, bažnyčios, rankdarbių parduotuvės ir kavinės.

Keliaujant Vermontu pavyko užmegzti labai netikėtų pažinčių su architektūros istoriku Jonu Mačiuika (ačiū Danutei Janutai už supažindinimą ir nuostabiausius laiškus, kurių visada laukiame) ir architektų pora, kurie sukurė ir įgyvendino SF MOMA pastatą. Mūsų vakarienės metu jie mums papasakojo daugybę įdomių dalykų, na o mes savo ruožtu supažindinom juos su Kolūkiniu Baroku.

Kitas vizitas buvo pas mano draugės Lauros anytą. Čia, pietų Vermonte apsupti gėlėmis ir giraitėmis valgėme vakarienę ir leidome tylu rudens vakarą su Margo. Margo myli savo trečią šimtmetį skaičiuojantį namą, kuriame su šuniuku Sophi leidžia dienas tapydama ir dėliodama puzles.

Tokie buvo mūsų Vermonto ryškiausi įspūdžiai, o kas tarp jų - nuotraukose. Nors Lukas daugumą nuotraukų padarė prezidento Coolidge muziejuje, jos tikrai neblogai atspindi Vermonto dvasią.