BACK TO FRONT PAGE
PREVIOUS NEXT

Montana

English

Mes atvykome į Montaną su vienu tikslu – aplankyti Ledynų (Glacier) nacionalinį parką. Ledynas (glacier) yra ledo struktūra, kuri niekada neištirpsta. Na, bent jau neištirpo pastaraisiais amžiais. Ši šiaurinė JAV vieta taip pat pasižymi didele sniego kritulių gausa žiemą. Todėl šis parkas būna atidarytas tik keletą mėnesių per metus, kai keliai išvalomi nuo sniego ir prikritusių akmenų.

Deja, šiais metais mes atvykome keletą savaičių per anksti ir keliai vis dar buvo uždaryti (liepos pradžioje). Buvo pranešama, kad kelius vis dar valo ir tvarko. Taip pat numatoma, kad didžioji parko dalis liks uždaryta dėl karantino. Taigi, mes sugebėjome pamatyti tik mažytę parko dalį kartu su dideliu antplūdžiu lankytojų, kurie buvo ne ką mažiau nusiminę. Dar labiau slegia prognozės, kad iki 2030 metų visi ledynai parke bus ištirpę dėl globalinio atšilimo. Guodžia tik tai, kad dar turėsime kelias galimybes artimoje ateityje ten grįžti.

Globalinio atšilimo efektas čia akivaizdus, bet taip pat jis pastebimas ir kituose šalies kampeliuose. Kol pietinėse valstijose neįmanoma išgyventi vasaros neužsidarius namuose, karštis Šiaurėje taip pat ekstremalus. Dieną praleisti mašinoje ar namuose ir keliauti anksti rytais ar vakarais tapo įprasta. Kitą vertus, daugelį šių vietų mes lankome pirmą kartą, taigi nežinome kiek karštis buvo toleruotinas praeityje. Nors karštis mums asmeniškai yra tik mažas nepatogumas, galiu tik įsivaizduoti, ką patiria žmonės gujami klimato salygų karštuose kraštuose ir kaip tai įtakoja mūsų maisto atsargas globaliu mąstu.

Pereinant į pozityvesnę temą, neseniai šventėme liepos 4-ąją – JAV Nepriklausomybės dieną. Išsiruošti į pikniką, mėgautis artimųjų draugija ir būti dėkingais už galimybes šioje šalyje buvo labai natūralu. Kol šventėme Nepriklausomybes dieną Amerikoje, ėmiau svarstyti apie lietuviškąsias tradicijas švenčiant nepriklausomybę.

Kiek nusiminiau prisiminus mūsų tradicijas. Pirmas vaizdinys, kuris išplaukė atmintyje, tai metai iš metų besikartojanti nuobodi istorijos pamoka. Antras atsiminimas – chaotiška vėliavos pakėlimo ceremonija ir vėliavėlės paišymai mokyklos koridoriuse. Nieko išties malonaus, tiesiog būtini procesai patenkinti švietimo biurokratijai. Liūdniausia, kad niekada nebuvo įtraukta šeima. Bent jau mano – tikrai niekada.

Iš karto ėmiau svajoti ir kurti lietuviškas Nepriklausomybės dienos tradicijas. Pirmą argumentą, kurį išgirdau iš Luko prieš mano idėjas buvo tai, kad mūsų šventė yra žiemą, kai oras bjaurus. Kaip galime lygintis su vidurvasariu ir fejerverkais? Mano kontraargumentas buvo, kad Užgavėnes švenčiam smagiai: ir blynų išsikepam, ir laužus deginam, ir kaukes užsimaukšlinam, ir pašokt, padainuot nepamirštam.

Taigi toliau skendau savo utopijoje, kur su šeimyna deginame laužus apsnigtame miške ir tėvai pasakoja istorijas apie partizanus ir knygnešius (ne istorijos mokytoja), kur išsiruošiame į miško trobeles, kepame dešreles ant laužo ir šią ypatingą dieną paskiriame buvimui su savo šeima, prisimenant tas šeimas, kurios buvo išdraskytos.

Mano tėvai šią patriotinę atsakomybe užkabino ant mokyklos pečių. Taigi negaliu nustoti mąstyti, kiek gražių prisiminimų turėčiau vietoje tų – atsineštų iš mokyklos kuprinėje. Su ateities karta svajoju imti švęsti nepriklausomybę ne kaip pareigą, o su pilna širdim dėkingumo apsisupus artimais žmonėmis.