Quarantine

Gyventi pavyzdingais piliečiais karantino metu Flagstafe kol kas nebuvo itin sunku. Nepaisant visų grožybių aplink mus, Vėjas yra mūsų 100% užimtumo garantas. Su juo nuobodu nebūna.

Bebraukiant instagramo istorijas, bandžiau suprasti su kokiomis problemomis žmonės susiduria šiom dienom ir ko galima tikėtis mums greitu metu (karantinuotis pradėjom vėliau. Na ir Lietuvoj jau viskas įvykę, kas čia dar galimai vyks). Tokios mintys mane aplankė:

• Socialinė saviizoliacija? Varnelė atžymėta jau seniai. Nuo kelionės pradžios esam savanorėje izoliacijoje.
• Apsipirkimai kartą į savaitę? Kitaip mums ir nepavyksta. Dažniausiai kelyje nėra gerų maisto parduotuvių, todėl jau seniai įpratome planuotis maistą savaitei ar dviem į priekį ir apsipirkti ten, kur galime visko rasti. Taigi tas pats ir dabar tik priežastis kita.
• Šeima kartu mažoj patalpoj 24/7? Ne problema. Mes pasirinkome būti arčiau vienas kito dar prieš aštuonis mėnesius ir savas krizes jau išgyvenom.

Bendrai paėmus, manau, kad jau seniai gyvename karantininį gyvenimo būdą. Galų galiausiai dėl to ir išvykome į kelionę - sulėtėti ir suartėti. Vienintelis dalykas, kurio tikrai ilgimės, tai prasmės gyventi treileryje. Keliavimas suteikdavo šiam gyvenimo būdui pilnatvės.

Mes svajojame laisvai vėl išvykti į kelią, o iki tol, mes daug skaitome, mankštinamės, gaminame laiko reikalaujančius patiekalus ir pliurpiame su šeima ir draugais per kompiuterio ekranus. Taip pat turėjome ir nemažai progų švęsti: Vėjo 365 dienas šioje planetoje ir, aišku, Velykų sekmadienis!

Pirmieji Vėjo gyvenimo metai atnešė nepaprastai daug aiškumo į mano kasdienybę. Pirmą kartą gyvenime galiu atsukti savo metus atgal ir tiksliai įvardinti kas po ko vyko. Laikas praėjo nei per greitai, nei per lėtai. Dabar tiksliai žinau jausmą - nugyventi vienerius metus. Mes nusprendėme atšvęsti šią dieną kepant bananinę duoną (nes Vėjas mėgsta bananus) ir pliurpiant su brangiausias - seneliais ir vardatėviais. Nesu tikra ar Vėjas ką nors atsimins, bet tikimės, kad bent pasismagins skaitydamas savo pirmojo gimtadienio laišką, kuriame aš ir Lukas papasakojome apie jo pirmuosiuos gyvenimo metus su mumis.

Na, o Velykos buvo jaukios ir įsimintinos. Kadangi jau įpratome švęsti didesnes šventes be šeimos ir draugų, nieko naujo šį kartą neįvyko. Skanus naminis maistas, stalo žaidimai, geras fimas ir akimirkos trise. Manau, vienintelė išimtis šį kartą buvo ta, kad giminaičiai ir draugai turėjo laiko paskambinti ir su mumis paplepėti.

Taigi skųstis neturime kuo. Tikimės, kad viskas palaipsniui grįš į senas vėžes. O kol kas, gyvensime labai lėtai ir darysime darbus, kurių gal niekada nebūtume ir prisiruošę padaryti: sumontuoti senų kelionių video, sutvarkyti nuotraukas, kurti albumus ir t. t. Linkime išlikti pozityviems ir kūrybingiems!