Big Bend

Ačiū Big Bend'ai, kad priminei, kodėl mes išsiruošėme į šią kelionę. Kanjonai gniaužė kvapą! Paskutinį kartą, kai jautėmės panašiai, buvome Kolorade. Senokai.

Antrame mažiausiai lankomame JAV nacionalinio parko kanjonuose slapstėsi daug grožybių ir meksikiečių , kurie kirsdami pasienio sieną, ieškojo naujų namų. Šilta dykuma, kojotai, žvaigždės, jokio mobilaus ryšio ir galinga, drumzlina upė buvo būtent tai, ko mūsų šešių asmenų kompanijai reikėjo po šventinės suirutės.

Atsipūsti leido ir viens kito vaikų prižiūrėjimas. Kol Vėjas sėdėjo šiltame kemperyje mašinų stovėjimo aikštelėje su Margarita, Sofija ir Arnu, mes žygiavome per neoficialų ir pavojingą taką (pagrindinis kelias buvo nuplautas upės) per Šventos Elenos kanjoną ir vaizdas buvo vertas rizikos.

Po Big Bend'o, mes visą dieną praleidome kelyje važiuodami į rodeo Odesos mieste - mūsų paskutinė stotelė Teksase. Tą ilgą dieną kelyje mes sutikome:

1. tiesiai į mus važiuojantį didelį namą sunkvežimio priekaboje, kuris užblokavo visas eiles, keliaujančias į abi puses;
2. vairuotoją, kuriam pasimaišė protas greitkelyje. Jį sustabdė ginkluotas policininkas ir prirėmė prie žemės. Šiam pasirodymui gavome priekines vietas. Tai nebuvo pirmas kartas, kai Teksase matėme kaip policininkai prispaudžia žmones prie žemės ginklu.

Ir pagaliau - rodeo. Turime daug kuo pasidalinti. Visų pirma, mes nesame gerbėjai veiklų, kuriose dalyvauja gyvūnai. Bet turime taisyklę "vieną kartą gyvenime", kurią pritaikėme šiai patirčiai.

Renginio pradžia buvo savotiškai didinga: gyvai atliekamas šalies himnas, daug garso, daug šviesų, valstybinės ir valstijos vėliavos ir malda su kunigu, kuris šiame spektaklyje dalyvavo pirmą kartą. Tuomet pasirodė pašėlę kaubojai ant arklių, dar labiau pašėlę kaubojai ant bulių, kaubojai, gaudantys veršiukus už ragų šokdami nuo arklio ir tuomet... gaudymas virve. Veršiuko gaudymas už kaklo su virve sudaužė man širdį ir mes nesulaukėme renginio pabaigos.

Nors ir buvo įdomu ir retkarčiais neįtikėtina matyti rodeo gyvai, aplankė jausmas, kad šis šou neturi vietos nei 2020 metuose, nei ateityje. Šį renginį greičiausiai nugramzdins į praeitį tūkstantmečio karta, kaip ir daug kitų dalykų, su kuriais save identifikuoja vyresnės kartos. Mes paliūdijome dalelę praeities gyvai. Ši Teksaso dalis, mums pasirodė kaip kaimas, pilnas kaimiečių, kurie susirinko prisiminti savo praeities dienas prerijose. Deja, tos dienos jau praėjo ir jie visi šiandien dirba naftos išgavimo stotyse. Bet savo sapnuose teksasiečiai vis dar bando pagauti tą laukinį veršiuką!

Antroje Teksaso kelionės dalyje ši valstija pasirodė taip, kaip ją įsivaizdavome prieš įvažiuojant į Teksasą. Jei pradžioje Dalasas buvo netikėtai žalias, pilnas jaunimo bruzdesio ir progresyvus, tai galiausiai šiuos prisiminimus užgožė vėjo plaikstomi sausmedžiai, dykuma ir pašėlę kaubojai.

Teksase, tu didžiulis! Nuo meniško ir pilno skanaus maisto Dalaso, per kalnus ir slėnius, iki laukinių vakarų, tu turi daug ką pasiūlyti bet kokio skonio lankytojui.