Cody Country

"Kai aš skrendu lėktuvu, man atrodo, kad aš keliauju kažkur toli ir kiekviena vieta yra atitrūkusi viena nuo kitos, kaip kokia sala. Atsidūręs naujoje vietoje, jaučiuosi, lyg būčiau kirtęs milžinišką kanjoną ir viskas turėtų būti nauja ir kitaip.

Bet kai aš keliaudamas nuvairuoju šį atstumą, aš galiu stebėti, kaip palaipsniui keičiasi kraštovaizdis, klimatas, kultūra ir žmonės. Aš žinau, kaip sugrįžti ten, iš kur atėjau, net jei tai man užtruktų amžinybę. Vietos, kurias aplankau pravažiuodamas nesijaučia tokios atitrūkusios viena nuo kitos. Jos skirtingos, bet tuo pačiu, jos jungiasi į vieną visumą."

Ši Luko mintis man giliai įstrigo. Kiekvienas sakinys taip stipriai koreliuoja su mano patirtimis. Su pokyčio ir aplinkos suvokimu. Jei dabar skrisčiau iš Oaklando į Kodį neabejotinai gaučiau kultūrinį šoką šiame taip retai apgyvendintame miestelyje, kur žmonių gyvenimai lėtai slenka pro šalį.

Dabar gi, kilomentras po kilometro stebint retėjančius žmones ir tankėjančius gyvūnus, kurie užpildo pratuštėjusią erdvę, viskas atrodo natūralu ir organiška.

Kelionė per Kodžio apylinkę nepripildė mūsų fotokameras nuotraukomis, bet be abejonės paliko, kol kas, didžiausią įspūdį. Laukinis, pilnas gyvybės ir sykiu tuščias. Čia man baigėsi prozos rašymo gebėjimai, kurie apibūdintų, kaip jaučiausi šioje vietoje, todėl nėriau į poeziją.

Hi, it's me (Labas, tai aš) and some wild mustangs behind running free. (ir keli laukiniai mustangai bėgioja laisvi už manęs)

And some snakes rattling at my feet (Ir kelios gyvatės barška po kojom) like roots pulling me down deep (kaip kokis šaknys tempdamos mane žemyn, giliau)

I feel so incredible me, (Aš jaučiuosi taip neapsakomai savim) just standing in front of this wilderness free. (tiesiog stovėdama prieš šią laukinę dykumą laisva(i))

-- Marija