South Arizona

Tiek daug laiko atidėliojom rašymą apie Arizoną, kad dabar praktiškai nebeįmanoma pasidalinti, ką tuo metu galvojome. Bet vistiek pabandysiu grąžinti kelias mintis iš Arizonos į San Franciską, kur dabar ir esame.

Visų pirma, mums labai patiko Phoenix "Muzikinių Instrumentų Muziejus", kur eksponuojami muzikiniai instrumentai iš viso pasaulio. Tuo pačiu ir iš Lietuvos! Deja, lietuviški eksponatai buvo šiaip sau. Ei, lietuviai Arizonoje, tai galėtų būti puikus meno projektas vietinei bendruomenei!

Phoenixe dabar kelionių sezono pikas ir sunku rasti vietą apsistoti treilerių parke. Ypač sunku ir dėl to, kad kai kurie parkai yra uždrausti žmonėms iki 55 metų amžiaus. Kaži ką ten daro vyresni žmonės savo ekskliuzyviniuose parkuose ¯\_(ツ)_/¯. Bet mum pavyko rasti vietą kelioms savaitėms ir mes padarėm, kai ką, kas atrodo neįprasta - vietoj to, kad liktumėm šiltam ir saulėtam Phoenixe, mes išskridom į Vankuverį, kur lyja ir šalta.

Vankuvery jautėmės kaip atostogaudami. Gyvenome bute su patikimu ir greitu internetu ir Netflix'u. Maistas Vankuvery irgi ypač skanus, įperkamas ir lengvai prieinamas, todėl nė karto negaminome namie. Maisto nuotykiai man su Vėju, o Lukui bandymai susidraugauti su naujais bendradarbiais. Vis dėl to, nors ir patogu gyventi bute dideliame mieste, taip gyvenant per daug lengva save izoliuoti nuo išorinio pasaulio. Laikui bėgant mieste pasidarė nuobodu, nes yra nedaug pramogų, kuriomis galėtum mėgautis su vaikais.

Visų antra, galvoje pastoviai sukosi mintys apie stereotipus. Pasiekus Arizonos ribą mes įvažiavome į gilią žiemą, temperatūras žemiau 0°C kalnuose ir tiek daug sniego pašaliniuose keliuose, kad net neįmanoma praeiti ar įvažiuoti su keturiais varomais ratais. Mes ne taip įsivaizdavom Arizoną - valstiją, kurios mašinų numerius puošia kaktusas. Tas pats įvyko ir Teksase, kuris pradžioje buvo žalias ir drėgnas, pamenat? Dalykai, kurie stebina, verčia viskuo domėtis, naršyti ir būti atviram aplinkai.

Papildomos mintys apie stereotipus atėjo, kai klausėmės knygos "Kaip užauginti sėkmingus žmones", kurią parašė Esther Wojcicki. Ten rašoma apie Palo Alto vidurinės mokyklos mokytoją, kuri dalinasi savo metodais kaip užauginti nepriklausomus, sėkmingus vaikus. Knyga sėkmę tapatino tiktais su aukštomis pozicijomis didelėse kompanijose - stereotipiniu vertinimu.

Praeitą savaitę aš aplankiau savo darbovietę ir sužinojau, kad gerai žinomas verslininkas veda savo vaikus šoktį į studiją ir mano reakcija buvo: KĄ? KADA? KAS? Po to, pradėjau su Luku juokauti, ką dar žmonės galėtų pletkinti studijoje: Vėjas yra vaikas vyro, kuris patenkintas savo gyvenimu; Vėjas yra sūnus mamos, kuri patenkinta tuo, ką daro. Šokiruoja, ar ne?

Po šio kvailo pokšto, aš pati pradėjau griauti savo sėkmės stereotipą. Iš pradžių mes palikome savo darbus su mintim pradėti kažkokį versą ar sukurti kažką didelio, kad kas nors mums paplekšnotų per petį. Bet dabar suprantu, kad užtenka tiesiog kasdien mėgautis kelione. Ši galimybė keliauti ir mėgautis yra man sėkmė.

Net jei galiausiai radom stereotipines vietas Arizonoje su kaktusais ir Teksaso dykumom, ir net jei kai kuriems žmonėms tapti sėkmingu verslininku yra pagrindinė sėkmė gyvenime, aš esu atvira svarstymams, kas dar ateityje gali būti sėkme man ir mano šeimai. Aš noriu pažvegti atidžiau į aplinką ir ieškoti platesnių sėkmės kriterijų.