Cascade Lakes Highway

Pristatome jums vulkanus, olas ir ežerus dvynius be ežerų (išdžiuvę jie seniausiai). Taip pat tamsą. Tamsą olos išorėje, jos viduje ir many, po jos.

Šis vulkaninis kalnynas yra ypatingas ne tik savo grožiu, turtinga indėnų istorija, bet ir tuo, kad šioje vietoje buvo atliekamos mėnulio komandos “Apollo 11” pratybos.

Tuo metu atsitiktinai skaičiau “Sapiens - glaustą žmonijos istoriją”, ir ši vietovė buvo minima joje. Knyga pasakoja istoriją* apie seną indėną, kuris savo žemėse sutiko Apollo misijos astronautus ir paklausė ką jie čia darą. Kai vienas iš astronautų maloniai atsakė, kad jis treniruojasi misijai į mėnulį, indėnas pamąstė minutėlę ir paprašė astronauto paslaugos.

Jis paaiškino, kad jo genties žmonės tiki dvasiomis, kurios gyvena mėnulyje. Taigi jis paprašė perduoti jiems žinutę nuo jo genties. Astronautas sutiko, ir indėnas pasakė keistą frazę čiabuvių kalba, kurią liepė astronautui išmokti mintinai. Kai atronautas paklausė, ką tie žodžiai reiškia, indėnas atsakė, kad tai paslaptis, kuri turi būti išsaugota tarp jo genties žmonių ir mėnulio dvasių.

Kai astronautai grįžo į bazę po pratybų, jie pradėjo ieškoti vertėjų, kurie žinotų vietinių indėnų kalbą ir išverstų jiems išmoktą frazę. Kai jie pagaliau rado vertėją ir ištarė išmoktus žodžius, vertėjas pratrūko juoktis. Žodžiai reiškė: “Netikėkite nei vienu šio žmogaus žodžiu. Jis atėjo pagrobti jūsų žemių”.

Taigi grįžkime prie tamsos oloje. Tai buvo mūsų pirmasis susidūrimas su aklina tamsa, kurioje gyvena šikšnosparniai ir karts nuo karto meškos užsuka atvėsti.

Mes nužygiavome kelias mylias besitesiančiu taku į olos gilumą, kurį tekanti lava išraižė tūkstančiai metų tam atgal. Prieš įžengiant į olą, mes tikėjomės eilinės turistinės atrakcijos gamtoje - smagios, bet pažįstamos ir patogios.

Tęsdami žygį gilyn, daugelis turistų įžengusių kartu su mumis liko užnugary. Lukas sustojo akimirkai šalia olos sienos, išjungė savo žibintuvėlį ir paprašė manęs padaryti tą patį bei įsiklausyti, įsižiūrėti. Ir čia aš pereisiu iš MŪSŲ išgyvenimų į MANUOSIUS.

Pirmoji reakcija - išgąstis, taigi mano pirmasis impulsas buvo greitai įsijungti išjungtą žibintuvėlį. Tada sekė antrasis bandymas. Išjungiau vėl. Ir… Buvo baisu. Bauginanti tamsa. Tokia gili ir klampi. Kartu su spengiančia tyla. Aš stovėjau prie šaltos ir šlapios olos ir laukiau kol baimė praeis pro šalį tuo ilgu lavos išgraužtu taku.

Paklausta savęs ko taip bijau, atsakymas buvo paprastas: savęs. Aš pirmą kartą savo gyvenime pažiūrėjau sau į vidų taip giliai. Į save be kūno ar kitų šarvų. Gal būtų teisinga pavadinti tai ką mačiau - siela?

Po begalinės tylos ir tamsos aš turėjau nemažai suvirškinti. Apie tai ką aš pamačiau ir ką norėčiau išvysti kitą kartą, jei sutikčiau save vėl.

Trumpai tariant, ši absoliučios tamsos ir tylos patirtis buvo giliai transformuojanti. Jei tu ne koks meditacijos guru, mano patarimas tau - apsilankyk oloje. Galbūt priartėsi vienu žingsneliu arčiau savęs, o gal ir ne. Bet, kad bus netikėta ir neužmirštama, tai tikrai!

* Marija mano, kad ši istorija vyko Oregone, bet didžioji dalis interneto sutinka, kad tai vyko Arizonoj. Lukas sako, kad čia išvis tik legenda.